Kovo 11-oji 1990-20202020-02-12T11:30:54+00:00

Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo aktas

Po 50 priespaudos ir okupacijos metų, vėlų 1990 m. kovo 11 d. vakarą, buvo priimtas Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo aktas, skelbęs Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimą. Tą pačią dieną išrinktas Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir sekretorius Liudvikas Sabutis po vardinio balsavimo pasirašė Kovo 11-osios aktą, o ant deklaracijos kopijos ir visi „už“ balsavę deputatai – taip tapę akto signatarais. Nors teisiškai aktas galiojo ir su V. Landsbergio bei L. Sabučio parašais, tačiau visų deputatų pasirašymas buvo simbolinis gestas siekiant parodyti, kad tai Vasario 16-osios akto tąsa. Būtent pastaruoju dokumentu – Lietuvos nepriklausomybės aktu, pasirašytu 1918 m. vasario 16 d., kaip teisiškai galiojančiu ir įrodančiu Lietuvos Respublikos suverenitetą remiamasi Kovo 11-osios akte.

Po akto paskelbimo Aukščiausiosios Tarybos įstatymu buvo grąžintas valstybės pavadinimas  „Lietuvos Respublika”, o oficialiu valstybės herbu ir ženklu pripažintas Vytis. Kadangi Kovo 11-osios aktas kalbėjo ne apie naują valstybės susikūrimą, o skelbė seno valstybingumo tąsą, Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą dėl 1938-ųjų metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo. Šis žingsnis nutraukė TSRS ir LTSR konstitucijų galiojimą ir atnaujino Lietuvos Respublikos 1938 m. Konstitucijos veikimą Lietuvoje.

Pagal Kovo 11-osios aktą Lietuvos valstybė atkurta su savo teritorija ir gyventojais, o anksčiau grasinimų atskirti ir prijungti prie Kaliningrado srities sulaukusi Klaipėda tuojau pat išreiškė ištikimybę atkurtai Lietuvos Respublikai.

Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimas

Nors apie atsiskyrimą nuo Tarybų Sąjungos Lietuva paskelbė 1990 m. kovo 11 dieną, tačiau tarptautiniu mastu buvo pripažinta tik beveik po metų. Pirmoji nepriklausoma valstybė 1991 m. vasario 11 d., pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę kaip tarpukario tęsinį, buvo Islandija. Šis tarptautinis palaikymas ypatingai svarbus – juo buvo išreiškiamas 1922 m. Lietuvos valstybės  pripažinimas, pabrėžiamas valstybingumo tęsinys. Islandija, Danija ir tuo metu neseniai atkūrusi nepriklausomybę Kroatija buvo pirmos trys nepriklausomos valstybės pripažinusios Lietuvos valstybės atkūrimą.

1990 m. gegužės 31 d. tuometinės Moldovos Aukščiausioji taryba pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir tapo pirmąja valstybe SSRS sudėtyje išreiškusia palaikymą. Tačiau jau sekančią dieną Maskva Moldovos nutarimą pripažino negaliojančiu, todėl teisinių pasekmių jis nesukūrė. Lietuvai palaikymą išreiškė ir SSRS sudėtyje buvusi Rusija bei Slovėnija, buvusi Jugoslavijos sudėtyje. Rusijos federacija visišką Lietuvos nepriklausomybę pripažino 1991 m. liepos 29 d. pasirašydama sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. Žlugus 1991 m. rugpjūčio pučui Rusijoje, Lietuvą pripažino ir didžiosios pasaulio valstybės. Jau 1992 m. sausio 1 d. Lietuvai palaikymą buvo išreiškusios 94 šalys.

LIETUVOS VALSTYBĖS VĖLIAVA

Laisvė, brolybė ir lygybė – trys pagrindinės Lietuvos vertybės, simboliškai įprasmintos trispalvėje. Oficialus Lietuvos Respublikos simbolis – tautinė vėliava, trijų lygių horizontalių spalvų juostų audeklas. Vėliava sudaryta iš trijų spalvų: geltonos viršuje, reiškiančios saulę, šviesą ir gerovę, vidurinės žalios, simbolizuojančios gamtos grožį, laisvę ir viltį bei žemutinės raudonos, žyminčios žemę, drąsą ir už Tėvynę pralietą kraują.

Trispalvė buvo kurta dviem etapais: pirmuoju tautinių spalvų ieškojo demokratiškai nusiteikusi bajorija, siekianti atkurti Lietuvos ir Lenkijos unijinę valstybę, antruoju – lietuvių inteligentija, žadinusi tautinę savimonę ir kūrusi savarankišką Lietuvos valstybę.

Tautinių spalvų paieškos siekia T. Kosciuškos sukilimo laikus, kai mėlyna ir žalia tautine kokarda pasipuošė apie 3000 uniformuotų Vilniaus gvardiečių. Kokardos, segamos prie uniforminių kepurių ir kitų galvos apdangalų, iki 1863 m. sukilimo simbolizavo tautiškumą: mėlyna spalva reiškė pastovumą, žalia – viltį. Per 1830-31 m. sukilimą Lenkijos karalystės seimas nutarė tautine laikyti baltą ir raudoną kokardą, kuri atspindėjo Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunikaikštystės herbų spalvas.

Lietuvoje diskusijos dėl tautinės vėliavos kilo 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime, kai J. Basanavičius bandė įrodyti, kad seniausia Lietuvos vėliava buvo raudonos spalvos su baltu raiteliu viduryje. Tačiau šis jo pasiūlymas buvo atmestas dėl neigiamų to meto asociacijų su revoliucija. Dar kartą diskusija atgijo 1917 m., atkuriant Lietuvos valstybingumą. Lietuvių visuomenės veikėjų pasitarime nutarta vėliavai spalvas rinktis iš tautinių drabužių: prijuosčių ir juostų. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį  dailininkas A. Zmuidzinavičius išpuošė Vilniaus teatro salę, kurioje prasidėjo lietuvių konferencija, raudonos ir žalios spalvų vėliavėlėmis. T. Daugirdas pasiūlė tarp raudonos (viršuje) ir žalios (apačioje) įterpti siaurą šviesiai geltoną juostelę, kuri pagyvintų vėliavą. 1918 m. vėliavai sukurti pavesta komisija paskelbė protokolą, kuriame nutarta, kad Lietuvos vėliavą sudaro trys spalvos: geltona viršuje, žalia viduryje ir raudona apačioje. Tokią vėliavą 1918 balandžio 25d. vienbalsiai patvirtino Lietuvos Taryba ir nutarė ją, gavus Vokietijos okupacinės administracijos leidimą, iškelti Vilniuje, Gedimino pilies bokšte. Tačiau spaudoje pasirodžius nepagarbiam straipsniui apie Vokietijos vėliavos nuleidimą ir lietuviškosios pakėlimą, vokiečių vėliava į bokštą  buvo sugrąžinta. 1919 m. sausio 1 d. vakarą, vokiečiams pasitraukus iš Vilniaus, Gedimino pilies bokšte Lietuvos savanorių būrys iškėlė Lietuvos trispalvę kaip laisvės ženklą. Pakelta vėliava buvo palydėta šūviais ir pagarbinta Lietuvos himnu. Tačiau, neapraėjus savaitei, Vilnių užėmę bolševikai, nuo trispalvės nuplėšė geltoną ir žalią spalvas, palikdami tik raudoną. Antrą kartą Lietuvos trispalvė suplevėsavo 1920 m. rugpjūčio 26 d., kai į Vilnių sugrįžo Lietuvos kariuomenė. Tačiau tų pačių metų spalio 9 d. Vilnių užgrobė „želigovskininkai“ ir lietuviška trispalvė vėl buvo nuplėšta. Trečią kartą Lietuvos trispalvė iškelta virš Gedimino bokšto tik 1988 m. spalio 7 d. ir nuo to laiko tebeplevėsuoja iki šiol. Dėl šių įvykių Lietuvos vėliavos diena minima sausio 1-ąja.